Suicido pirmadienis verslo korpuse „Dė“. Jūs geriate arbatą, o Jūsų draugai žudosi... Verslo klase.
Va tokiom akimirkom tai tikrai supranti: ne, drauguži, dar ne... dar trūksta cinizmo, darbe dėvimo tik žuviai kepti tinkamo megztinio ir bent trejų hemorojus.lt užrašu papuošto tarnybinio automobilio vairavimo stažo.
Kartais atrodo, kad pusė šalies jaučiasi lyg kažkada per „Teleloto“ jiems būtų trūkę tik vieno langelio. Einam gatve ir sakom: oi, kaip man šią savaitę blogai. Kaip viskas užknisa. Kaip aš pasenau. Kaip buvo gera vaikystėje... Ir palauk! Kitą savaitę rašysiu ataskaitas, tai bus dar blogiau!” Šitaip prasideda trečdalio keturiasdešimtmečių pokalbiai. Gerai, kad žmonės bent taip suranda bendrų interesų.
Iš tiesų, tas savęs keiksnojimas ir nusivylimas padeda stumtis pirmyn. Arba kažką gyvenime keisti. Arba pasiųsti viską velniop.
...o nuo ko mes pradėjome?
Taip, aš Donatas, prieš porą savaičių man sukako dvidešimt penkeri, dirbu radijo stotyje „Star FM“ ir turbūt moraliai krušu jūsų dukrą.
Ar savo gyvenime ką nors keisčiau? Turbūt taip. Bet kas, po velnių, klaus mano nuomonės?
Todėl bent jau šiandien ir man viskas gerai. Bent jau normaliai. Kad ir tie dvidešimt penkeri metai – iš jų bent penkeri buvo tikrai neblogi. Ir žinot, kas verčia mane vaikščioti ta plonyte sveiko proto gija? Ogi dykas smalsumas!
Nes, dievaži, man nepaprastai įdomu, kas šiame pistame gyvenime man dar nutiks...
---
PS Tomas siunčia linkėjimų! Geria, pyksta ir keikiasi. Svarbiausia, kad vos netapęs pirmąją profesine gyvenimo būdo žurnalistikos auka, jis ir toliau liko dirbti toje pačioje žurnalo redakcijoje. Vakar matė nėščią Atlantą. O Jūs sakot, keičiasi žmonės... Šiam pasauly jau nieks nesikeičia. Na, nebent pati redakcija - jų žurnalas išsikėlė iš ketvirto aukšto.
...į septintą.
Va tokiom akimirkom tai tikrai supranti: ne, drauguži, dar ne... dar trūksta cinizmo, darbe dėvimo tik žuviai kepti tinkamo megztinio ir bent trejų hemorojus.lt užrašu papuošto tarnybinio automobilio vairavimo stažo.
Kartais atrodo, kad pusė šalies jaučiasi lyg kažkada per „Teleloto“ jiems būtų trūkę tik vieno langelio. Einam gatve ir sakom: oi, kaip man šią savaitę blogai. Kaip viskas užknisa. Kaip aš pasenau. Kaip buvo gera vaikystėje... Ir palauk! Kitą savaitę rašysiu ataskaitas, tai bus dar blogiau!” Šitaip prasideda trečdalio keturiasdešimtmečių pokalbiai. Gerai, kad žmonės bent taip suranda bendrų interesų.
Iš tiesų, tas savęs keiksnojimas ir nusivylimas padeda stumtis pirmyn. Arba kažką gyvenime keisti. Arba pasiųsti viską velniop.
...o nuo ko mes pradėjome?
Taip, aš Donatas, prieš porą savaičių man sukako dvidešimt penkeri, dirbu radijo stotyje „Star FM“ ir turbūt moraliai krušu jūsų dukrą.
Ar savo gyvenime ką nors keisčiau? Turbūt taip. Bet kas, po velnių, klaus mano nuomonės?
Todėl bent jau šiandien ir man viskas gerai. Bent jau normaliai. Kad ir tie dvidešimt penkeri metai – iš jų bent penkeri buvo tikrai neblogi. Ir žinot, kas verčia mane vaikščioti ta plonyte sveiko proto gija? Ogi dykas smalsumas!
Nes, dievaži, man nepaprastai įdomu, kas šiame pistame gyvenime man dar nutiks...
---
PS Tomas siunčia linkėjimų! Geria, pyksta ir keikiasi. Svarbiausia, kad vos netapęs pirmąją profesine gyvenimo būdo žurnalistikos auka, jis ir toliau liko dirbti toje pačioje žurnalo redakcijoje. Vakar matė nėščią Atlantą. O Jūs sakot, keičiasi žmonės... Šiam pasauly jau nieks nesikeičia. Na, nebent pati redakcija - jų žurnalas išsikėlė iš ketvirto aukšto.
...į septintą.
