[Star FM] "Katarsis". VII dalis. Darbas

Pirmadienis. 15:33. Studijoje ant sienos Donatas ir Jonas buvo pasikabinę nedidelį krepšinio krepšį. Ant lentos viduryje puikavosi Kobe Bryantas, o šalia - du baltaoždiai dvyniai lenkų kilmės vidurio puolėjai. Prierašas apačioje: "We Love This Game".

Donatas mėtė į krepšį.

DONATAS
Žinai, visa tai turėjo būti laikina... Metai, daugiausia - pora metų ir aš dingstu iš čia.

JONAS
Tau dvidešimt penkeri, dirbi radijo stotyje, bet visi tavo pažįstami dėvi kostiumus ir sėdi ofise?

DONATAS
Dar pamiršai, kad vedu laidą, kuri yra pati klausomiausia tarp Vilniaus mieste transliuojančių radijo stočių, dvylikos-šešiolikos metų auditorijai. Ir jaučiuos kaip tarnybinį romaną pradėjusi mokytoja - vieną bukumo akimirką buvo smagu, bet dabar nežmoniškai gėda! 

Daug pasiekiau gyvenime, ar ne?

JONAS
Nori į ofisą?

DONATAS
Bent jau norėčiau kažko stabilesnio.

JONAS
Stabilesnio? Pusę dienos sėdėti prie kompo su snukiu, sakančiu "taip, aš dar trisdešimt metų mokėsiu už naują statybą"?

Šitaip stabilesnio?

DONATAS
Galbūt...

Donatas permetė kamuolį ant kėdės sėdėjusiam Jonui.

DONATAS
Nors ką aš žinau... 

JONAS

O emigruoti nenori?

DONATAS
Aš sėslus.

JONAS
Labai sėslus?

DONATAS
Labai. Šeimos bruožas.

JONAS
Jo?

DONATAS
Mano senelis užsienio valstybėje buvo tik kartą - kai lenkai Vilnių okupavo.

JONAS
Geri genai!

O žinai, kur tikroji tavo problema?

DONATAS
Dirbu radijuje, nes žinojau, kad toks darbas – ypatingas ir būsiu toks vienintelis visoje mūsų laidoje? Be to, dirbu šūdiname radijuje, todėl nėra gėda dėl to, ką kalbu, nes vis tiek manęs niekas nesiklauso?

JONAS
Nė velnio. Iš tiesų, tu savo darbu patenkintas.

DONATAS
Nejaugi?

JONAS
Dar ir kaip. Tik elgiesi tu kaip suknistas paauglys.

Oi, kiek gyvenime nuostabių dalykų! Oi, kaip smagu būtų viską patirti! Tik būtų pats metas išmokti džiaugtis tuo, ką turi, nes kažkada bus gaila to laiko, kurį myžčiodamas praradai.

Jonas įsūdė tritaškį nuo pat studijos durų.

JONAS
Reikia pavyzdžių?

DONATAS
Mielai.

JONAS
Kiekvienas gyvenime turi nepagrįstų svajonių.

Ir tu kažkada mąstei: ech, kaip nuostabu būti radijo dydžėjum! O aš susimąstau: ech, kaip būtų nuostabu būti vyriausiu virėju restorane! Arba, ech, kaip nuostabu būtų naktimis vairuoti taksi! Arba, ech, dar geriau - vairuoti autobusą. Kokios tai nuostabios idėjos... Bet žinai, kas jas visas supisa?

DARBAS!

 

[Star FM] "Katarsis". VI dalis. Išpažintis

Išpažintis

Aš dažnai pagalvoju, kad Sizifas buvo gaidys. Jis man sako: klausyk, e, drauguži, ar gali va šitą akmenį truputį parident? Aš tuoj, iki parduotuvės sulakstysiu, ir grįšiu... Taip mano laikinas darbas truputėlį užsitęsė...

Įdomu, o kada ateina amžius, kai supranti, kad sraigtasparnio jau nebenusipirksi? Ir jachtos? Sportinio automobilio? Ir į darbą ryte per kamščius iš blokinio namo fabuose artimiausius keturiasdešimt metų grūsies autobusu? Kai didžiausias savaitės džiaugsmas bus sugedęs karšto vandens skaitiklis? Kai keiksies, kad tave ir vėl užpylė kaimynai viršuje, o kaimynai gretimame bute nuolat geria? Kai kopimą į kalnų viršūnes pakeis prišniokštas liftas?

Baisu, ne? Aiškios ribos nėra. Bet daugelis tą ribą jau peržengė... Iš pagarbos tuos žmones mes vadiname mokytojais, policininkais, tarnautojais bei valdininkais.

Šiaip gyvenime jaučiuosi kaip ežere įšalusi gulbė – praradęs tikėjimą žmonių geranoriškumu ir savimi.

Labiausiai knisa, kad tai visiškai priešinga normaliems vyrams. Ta prasme, stereotipui.

Vyras – stiprus! Vyras – plėšrus! Vyras – galingas! Vyras – medžiotojas! O aš ieškau menkiausios galimybės atsiverti ir pasikalbėti. Sako, kad taip elgiasi tik vieniši ir viltį praradę žmonės...

Gerai... em. Kas čia dar? A!

Va todėl ir galvoju, kad mano likimo moiros yra lenkės.

[Star FM] "Katarsis". V dalis. Haris Poteris 2

Laidos įrašas. 20060703StarFM_Haris_Poteris2.mp3

[Mažas berniukas prikimusiu balsu]

Mamyte, sapnavau sapną, o kai atsibudau, mano paklodė buvo šlapia!

[Vyriškas radijo balsas]
Kaip ir kitų mūsų klausytojų!

[Džinglas]
Star FM!

[Jonas pradeda kalbėti eteryje]

Ką tik gavome naują pranešimą apie Harį Poterį. Haris Po[teris iš tiesų yra gyvas! Jo savižudybė tebuvo reklaminis autorės triukas. Haris Poteris su Jumis susitiks jau septintoje knygoje, kur jis ne tik pirmą kartą pasibučiuos, bet ir praras nekaltybę.

[Star FM] "Katarsis". IV dalis. Haris Poteris

Laidos įrašas. 20060703StarFM_Haris_Poteris.mp3

[Eteryje baigia skambėti daina. Pasigirsta „Star FM“ džinglas]

[Vyriškas radijo balsas]
Jūsų tėveliai išvyko į Airiją?

[Kūkčiojantis berniuko balsas]
Mamyte, aš labai tavęs pasiilgau...

[Vyriškas radijo balsas]
Kaip ir kitų mūsų klausytojų!
[Džinglas]
Star FM!

[Jonas pradeda kalbėti eteryje]

Prieš pradėdami laidą norime pranešti svarbią žinią. BBC skelbia, jog šįryt viename Rytų Londono viešbutyje buvo rastas Hario Poterio lavonas. Ekspertų nuomone, Haris Poteris nusižudė. Teigiama, jog jaunasis burtininkas surijo mažiausiai 13 migdomųjų tablečių bei jas užsigėrė vynu.

Hario Poterio kūnas buvo rastas viešbučio kambaryje, ant lovos, aplink degė žvakės, tvyrojo smilkalų kvapas.

Taigi, vaikai, daugiau nebebus nei Hario Poterio knygelių, nei Hario Poterio žaisliukų. Ir paties Hario Poterio daugiau nebebus. Likite su "Star FM" ir mes pranešime daugiau naujienų.

15:05. Radijo stoties priimamasis. Idilišką Ievos ramybę nutraukė telefono skambutis.

IEVA

„Star FM“. Laba diena...

Ką jie pasakė?!

Ne, tikrai ne... Ponia, atleiskite. Tai jumoro laida. Mes tikrai nenorėjome įžeisti.... Ne, Haris Poteris nemirė. Jis juk literatūros personažas. Jis negali mirti!

...kaip tai nėra personažas? Taip, jis yra knygos personažas, kurį sugalvojo Džoana Rouling. Jis negali nusižudyti. Taip... Būtinai patikrinsime. Dėkoju už Jūsų skambutį.

Vos padėjus ragelį, telefonas suskambo vėl.

IEVA
„Star FM“. Laba diena.

Ne, Haris Poteris nenusižudė. Tai buvo laidos vedėjų pokštas. Haris Poteris yra literatūros personažas. Man labai gaila, kad...

Balsas kitoje pusėje nutrūko. O skambučiai nesiliovė...

IEVA
„Star FM“. Laba diena.

Ne, Haris Poteris yra gyvas...

...tiksliau, nėra. Ne, jis tikrai nenusižudė. Laidos vedėjai pajuokavo. Haris Poteris – literatūros personažas. Personažai nesižudo, suprantat...

Ačiū kad klausote ir geros Jums dienos!

Skambučiai gerokai įgriso.

IEVA
„Star FM“. Laba diena.

Taip, Jūs teisi... Deja... Taip, nusižudė... Man labai gaila. Suprantu...

Nieko negaliu padaryti. Mes visi gedime. Sutinku...

Ne, nežinau, kur bus pašarvotas. Rytų Londone turbūt... Ačiū už skambutį. Jis visada liks su mumis.

O telefonas suskambėjo dar kartą. Ieva pasisveikino:

IEVA
Užsipisk!

Ji trenkė ragelį (telefonas vėl ėmė skambėti), atsistojo ir nužingsniavo į radijo studiją.

IEVA
Žinot, chebra, riškit su debiliškais bajeriais.

JONAS
O ką?

IEVA
Aš dabar per tris minutes telefonu atšnekėjau už visą mėnesį. Vieni paskambinę vadina jus pydarais ir šunimis. Dar bent dešimt kartų skambino vaikai, kurie klausė, ar Haris Poteris tikrai nusižudė.

JONAS
...dešimt kartų?

Jonas klausiamai žvilgtelėjo į Donatą.

JONAS
Klausyk, tai nejau iš dvidešimties mūsų klausančių žmonių pusė yra 10-12 metų?

DONATAS
Kaip matai...

JONAS
Nu, nieko... Tuoj mes viską sutvarkysim.

[Star FM] "Katarsis". III dalis. Išpažintis

Išpažintis

Laida „Star FM“ prasideda trečią valandą kiekvieną darbo dieną ir tunka iki šešių. Ir aš absoliučiai įsitikinęs, kad mūsų niekas nesiklauso. Na, išskyrus dvylikamečius ir šešiolikamečius.

Kitaip tariant, visiems ant mūsų nusišikt.

Pavyzdžiui, kai Jonas pirmąkart nusikeikė eteryje... Pasakė kažką apie „šūdo kandusį veidą“. Citavo, berods, moterį, kuri darbe perdozavo grybų. Nepamenu... Tai va, niekas nepastebėjo. Absoliučiai! Negavome jokių skundų, jokių raštų ir jokių baudų.

Kartais dirbant tokį darbą, apima toks prozakiškas jausmas: tiek geros, tiek blogos akimirkos pereina per vienodą antidepresantų filtrą, o tave pasiekia vienas didelis niekas. Rimtai... Jautiesi kaip Linas Adomaitis teatre – intelektualiai vienišas. Ir jei ne reklamos užsakymai ir paauglių laiškai atrodytų, kad klausomės tik vienas kito.

Anksčiau galvojau: spauda, radijas, televizija – ten juk sėdi įžymūs žmonės! Tai ir aš kažkada norėjau būti žymus! Galvojau, kad buvimas dėmesio centre mane išgelbės kaip Gediminą Jaunių.

Kaip suprast?

Na, taip Gediminas Jaunius nusisamdė gyvenimo būdo vadybininką. Taip, Gediminas Jaunius numetė x skaičių kilogramų. Taip, Gediminas Jaunius pakeitė šukuosena. O moterys su Gediminu Jauniumi vis vien miega ne todėl, kad jis patrauklus, o todėl, kad Gediminą Jaunių dažnai rodo per televizorių.

Ir anksčiau aš nė velnio nežinojau, kad spaudoje, radijuje ir televizijoje, be ten sėdinčių kelių žvaigždžių, dirba daug liūdnų ir užsipisusių tipų. Taip, jie yra. Jie daug dirba. O apie juos niekas nerašo ir nežino. Va čia ir yra didžiausia šikna! Šikna, nes savo titulą „aš dirbu TV“ gali minėti tik B lygio klubuose ir vakarėliuose.

Ką tik pagalvojau, kad darbas bibliotekos sekretore lyginant su dienų komposteravimu būnant nežinomu radijo ar TV žmogumi yra tas pats, kas lyginti Jėzų ir lenkų bažnytkaimio duobkasį.

Man tik keista, kad Jono tai nė kiek nepisa. Nei darbas, nei hormonų frustracijų iškankinta paauglių auditorija...

Beje, auditorija..! Vien dėl jos prieš LNK ofiso langus norisi pakabinti iškabą „Pasižiūrėk, ką padarei!”...

Mūsų laidos klausosi kiekvienas Vilniaus miegamųjų rajonų paauglys. Gal kad keikiamės ar erziname žmones. Bet juk dažniausiai tai būtent iš pačių klausytojų ir tyčiojamės...

[Star FM] "Katarsis". II dalis. Vedybos.

Pirmadienis. 14:47. Radijo stoties priimamajame sėdėjo administratorė Ieva: geltonų plaukų, apvalaus ir apsimiegojusio veido, tingaus kūno sudėjimo "Star FM" direktoriaus duktė. Ieva pasižymėjo pasitikėjimu savimi, miegamųjų rajonų mentalitetu ir tėvų nupirktu butu Jeruzalėje. Vėluodamas, Donatas tik ką užlipo laiptais.

IEVA
Kaip laikaisi?

DONATAS
Kaip žmogus, kurio tėvas kažkuriam gyvenimo etape per nacionalinio masto kanalą šaukė „skambutis!”.

IEVA
Kaip kaip?

DONATAS
Pistai...

Jonas jau yra?

IEVA
Prieš kelias minutes atėjo.

Donatas pasuko link virtuvėlės.

DONATAS
Nori kavos?

IEVA
Ne. Aš ką tik gėriau... bet ačiū.

Virtuvėlėje sutarškėjo indai. Netrukus Donatas grįžo nešinas kavos puodeliu, ant kurio puikavosi Afrikos žemyno kontūrai bei užrašas Make Coffee, Not War.

DONATAS
Kaip tavo savaitgalis?

IEVA
Buvau prie jūros.

Ieva maigė kompiuterio klaviatūra. Įsitvėręs kavos puodelio, Donatas vaikštinėjo po priimamąjį, apžiūrinėdamas ant sienos kabančias radijo stoties renginių bei darbuotojų nuotraukas.

DONATAS
Prie jūros? Smagu... Su draugais? Ar šeima?

IEVA
Draugais.

DONATAS
Ir kaip jūra?

IEVA
Banguoja

DONATAS
Aišku...

Donatas buvo beeinąs į studiją.

IEVA
O kaip tau sekės?

DONATAS
Nieko ypatingo.

IEVA
Visai nieko?

DONATAS
Neapleidžia jausmas lyg dirbčiau Vytauto Landsbergio gyvenimo būdo vadybininku. Gana mažai veiklos pastaruosius vienuolika metų.

IEVA
Bandei savęs paklausti kodėl?

Donatas trūktelėjo pečiais.

DONATAS
Nieko, nesigilink...

IEVA
Ok.

DONATAS
Gerai... Einu dirbti.

Donatas įėjo į studiją. Jonas jau sėdėjo prie pulto.

JONAS
Vėluoji.

DONATAS
Kamščiai. Ką veiki?

JONAS
Atsitiktine tvarka vertinu visų one.lt narių nuotraukas vienetais, o po to labai kultūringai bandau paaiškinti, kodėl taip padariau.

DONATAS
Tobulėji...

Jonas ėmė vynioti ausinių laidą.

JONAS
Žinojai, kad atidaryta Gedimino Jauniaus ekspozicija „Arklio“ muziejuje?

DONATAS
Tai kad pas jį dar dvidešimt penki metai nuo karjeros pradžios nepraėjo, kad trauktų į garbės narius.

JONAS
Įtraukė kaip kandidatą.

DONATAS
Būsimas meras... 

JONAS
Jo... Tu vis dar krizėj?

DONATAS
Kaip čia pasakius... Va, po poros savaičių bus mano mokyklos aštuoniasdešimtmetis.

JONAS
...ir?

DONATAS
Ir per kiekvieną tokį mokyklinį renginį tarp tavo klasės draugų būtinai atsiranda toks prasimušęs bibys, kuris atvažiuoja su nauja mašina, pasakoja apie savo prabangų keturių kambarių butą, atsiveža mergą, kaip du vandens lašai panašią į Ingą Paksaitę, ir visus iki gyvo kaulo užpisa...

JONAS
Tai nenori tokio sutikti?

DONATAS
Anaiptol. Reikalas tas, kad aš ir noriu būti tas bibys! O dabar nesu.

Ir bet kas, ką pradedu daryti, arba nesiseka, arba jau po poros savaičių nerealiai užpisa... Nesuprantu aš šito gyvenimo etapo.

JONAS
Jo... Bijau, kad čia ne ką tau tepadėsiu.

Donatas žnegtelėjo į prie pulto esantį krėslą.

DONATAS
Tiek to. Kas pas tave gero?

JONAS
Savaitgalį supratau, kad noriu vesti.

DONATAS
Vesti..? ...tu? Vesti?

JONAS
Taip. Vesti.

DONATAS
Kurią tavo gyvenimo dalį aš praleidau?

JONAS
Tiesiog pasiilgau pikantiško sekso.

DONATAS
...ir kaip tai susiję su vedybomis?

JONAS
O tu kada bandei įsivaizduoti, kokį seksualinį pasitenkinimą patiria puritoniškas vyras, kuris visą – pabrėžiu – visą savo gyvenimą miega su ta pačia moterim?

DONATAS
Mano tėvus ta idėja visai kabino... Bet tęsk.

JONAS
Tai va, įsivaizduok: iki vedybų – absoliučiai jokio sekso. Ir staiga – paf – tu vedi savo mylimą mergaitę, apie kurią svajojai mažiausiai dešimtį metų. Staiga tau atsiveria visa naujų potyrių teritorija: dvidešimt metų mylėtis su ta pačia moterimi!

Bet čia tik pradžia! Po trisdešimties prasideda tikroji palaima! Vis dar esi ištikimas, nežiūri pornūhos, myliesi tik būdamas viršuje, ta pačia poza, išjungęs šviesą, tik lovoje ir ne daugiau nei kartą per savaitę. Kartu net seksualu skusti bulves ir daryti valgyti! Ir kiekviena jūsų puritoniško gyvenimo akimirka yra persmelkta savyje užgniaužto geismo ir gėdos antspaudu...

Dieve... aš jau dabar degu.

DONATAS
Pala... Tai negi sakysi, kad vedybos irgi tam tikras fetišas?

JONAS
Jaučiu, kad jo. Kažkur tarp urinofilijos ir sadomazochizmo.

[Star FM] "Katarsis". I dalis. Išpažintis

Star FM
Pirmoji dalis
Katarsis

- Pasėdėk tiesiai prieš kamerą.
- Taip gerai?
- Super.
- Kaip apšvietimas? Tinka?
- Viskas super. Donatai, pasiruošęs?
- Žinoma. Jau galiu pradėt?
- Žiūrėk į „paklodę“. Kai „paklodė“ dings, galėsi. Ir žiūrėk tiesiai į kamerą kaip tarėmės. Gerai?
- OK.

Laba diena. Mano vardas Donatas. Prieš porą savaičių man sukako dvidešimt penkeri. Sulaukus šitiek metų vyrams sakoma: pirmą kėlinį jau sužaidei. Visa kita – statistika: aikštelėje jis praleido penkias minutes, prametė du dvitaškius, atkovojo vieną kamuolį, iškrušo keturias moteris, triskart suklydo, dukart bandė gyventi kitaip ir šiaip… taškų nepelnė.

Po dvidešimt penkto gimtadienio aš pradėjau suprasti, kad gyvenime man ima patikti maži dalykai, o dideli – nebe. Pavyzdžiui, kaip gera basomis liesti nelygų cemento paviršių, ant kurio prieš įėjimą į senelių namą kaime paklotas guminis takelis kojoms šluostytis. Arba kaip gera karštą vasaros dieną stovėti netoli purškiančio fontano ir jausti gaivią nuo jo sklindančios miglos vėsą.

Su dideliais malonumais truputėlį sunkiau... Jų buvo. Senokai. Dažniausiai tai ilgai ir atsargiai kurtos svajonės. Nesiginu, kad skamba naiviai. Nieko nepadarysi… Šiaip siekti jų man visad buvo gerokai smagiau. Nes išsipildžius… (taip, kai kurios išsipildydavo!), tikrovėje viskas atrodė gerokai kitaip.

Nuo vaikystės aš svajojau dirbti radijuje. Aš užaugau su radiju. Apie radiją mąsčiau imprescionistiškai. Pamenu, kaip likęs vienas namie, kai tėvai išeidavo į darbą, virtuvėje išjungdavau šviesą ir, kol pradėdavo aušti, klausydavausi žinių.

Aš esu ta Lietuvos radijo karta. Kai pirmąkart grojo „Radio Ga Ga“, man buvo septyneri. Ir aš tai prisimenu! Septyneri metai... Argi ne puikus amžius turėti svajonę?

Gyvenimas taip susiklostė, kad radijuje ir dirbu. Stotis vadinasi „Star FM“. Transliuoja ji Vilniuje ir Vilniaus regione. Ar jos kas klausosi – niekas nežino. Aš ir Jonas (su juo vedame laidą) šventai tikim, kad ne. Mūsų laida vadinasi kaip ir pati radijo stotis – „Star FM“ (čia tokia keista šefo užgaida). Ir ji net turi tam tikrą titulą – „pati klausomiausia Vilniaus mieste transliuojančios radijo stoties autorinė laida tarp 12-16 metų klausytojų“.

Dieve...

Jei Vilniuje atsidarė nauja picerija, spėkit, kas praneš pirmieji. Nauja paauglių rūbų parduotuvė? Maloniai prašom! Filmas? Žinoma!

Tai va... Darbas radijuje būtų nuostabus, jei ne mūsų klausytojai...

Jei atvirai, žinot, ką aš manau? Man dvidešimt penkeri. Gyvenime jaučiuosi kaip paveikslas, kabantis kolektyviniame sode. Niekaip savęs nerandu. Galiausiai, pradedu plikti. Ir maža to, dirbu šūdinoje radijo stotyje. Kai, rodos, būtų metas susitupėti, užsidirbti, nusiraminti, vesti, aš kasdien pasakoju pistas istorijas nepilnamečiams, kuriuos dar gilioje vaikystėje tėvai norėjo palikti prekybos centro žaidimų aikštelėje; kurių kambaryje šiandien yra kilimas, kompiuteris ir komplekto "Zunda" spinta.

Ne, tikrai...

Jei darbas iš beždžionės padarė žmogų, savo atveju jaučiu, kad yra atvirkščiai. Manote, man tai vis dar patinka? Kasdien eteryje malti tris valandas? Žinot tokį jausmą, kai kaskart maudydamasis vonioje jautiesi kaip Maratas? Aplink pasipila kraujas, vanduo tampa raudonas, tirštas ir klampus. Žinote? Tikiu, kad ne. O aš vien dėl šito šūdo prausiuos po dušu.

[Star FM] Įvadas

Skiriama visiems radijo žmonėms.

Woody Allen. Radio Days. Penktasis ano amžiaus dešimtmetis. Auksinės radijo dienos.

Šiame Alleno filme nostalgiškai prisimenamas didelės ir bemaž laimingos šeimos gyvenimo penktajame dešimtmetyje idilė. Kiekvieną vakarą jie susirinkdavo prie svetainės kampe pūpsančio radijo imtuvo. Tuomet radijas pranešdavo naujienas. Radijas dainavo. Radijas į svetainę nelyginant ant delno atnešdavo visą pasaulį.

Woodis Allenas yra genijus. Dėl daugelio priežasčių. Radijo dienose visus personažus jis pavertė marionetėmis. Ne, ne tokiomis, kurias už virvučių tampo korporacijų ir totalitarinio pasaulio magnatai!

Filmo personažus lyg lėlininkas valdo radijas.

Veikėjai tampa savo mylimų radijo vaidinimų gerbėjais bei kas vakarą grojančių dainų melomanais. Ir visas siužetas, džiaugsmai, rūpesčiai, vargai ir nuotykiai sukasi vien apie didžiąją dėžę. Radiją.

Sakau Jums, Woodis Allenas – išties protingas žmogus! Jis puikiai suprato tikrąją radijo galią. Protingi žmonės ją supranta gan greit.

Pavyzdžiui, britams, jog susizgribtų, kokia yra naujai išrastos medijos – radijo – galia, pakako kelerių metų (pradėjusi veikti 1922, British Broadcasting Corporation netrukus buvo nacionalizuota ir tapo mums pažįstama BBC). O šalia Britanijos krantų septintajame ir aštuntajame dešimtmečiuose plaukiojusias piratines radijo stotis britai mena su didžiule nostalgija. Tai buvo jų radijo dienos.

Mes irgi turėjome savas „radijo dienas“. Gal net keletą metų. Jos prasidėjo sulig Queen „Radio Ga Ga“ 1989 gruodžio 31 dieną, o kada baigėsi – niekas nežino.

O gal tos dienos nesibaigė? Galbūt jas nostalgiškai prisimenu tik aš? Gal aš vis dar įkalintas radijo žavesio ir galios? Arba pats renkuosi būti radijo įkaitu?

Kartais susimąstau – dievaži, visi esame įkaitai. Nebūtinai radijo. Visų medijų. Politikos. Gėrio. Grožio. Džiaugsmo. Švelnumo. Socialinio statuso. Draugų. Pažįstamų. Alkoholio. Mylimos krepšinio komandos. Narkotikų. Bažnyčios. Moterų. Meilužių. Brangių automobilių. Korporacijų. Gašlių minčių…

Aš netikiu žmogaus savasties savarankiškumu. Esame aktoriai ir pašėlusiai pykstame, kai kas remia prie sienos tai pripažinti.

Todėl ir noriu pristatyti Jums savo radijo marionetes.

„Star FM“ žmonės – įkalinti radijo siunčiamose bangose. Visas jų gyvenimas sukasi vien aplink radiją. Herojai (kokie čia herojai..!) nėra savarankiškos asmenybės, o tik tariamo savarankiškumo griaučiai. Jie tik aktoriai radijo vaidinime. Kiekvienas yra taip giliai įnikęs į savo dvasinį bei socialinį vaidmenį, jog jau seniai pamiršo, kas iš tikrųjų yra. Jie atsiribojo nuo savo asmenybės pliuralizmo. Jie negali pasaulio vertinti kitaip, negali pasikeisti, nes patys ligi galo yra vienpoliai. Jei kuris sarkastiškas – visiems ir kiekvienam; jei nusivylęs gyvenimu – nežmoniškai depresyvus ir suicidiškas.

Todėl ir „Star FM“ formatas panašus į gyvenimo - tariamo realybės šou - scenarijų. Vienuose epizoduose veikėjai savo jausmus dėsto prieš įsivaizduojamą kamerą, antruose pateikiami laidų įrašai ir skaitytojų laiškai, o trečiuose personažai tiesiog vaidina savo gyvenimo teatro scenas.

Pasakotojas šioje istorijoje neegzistuoja. Jis nevertina ir neteisia. Tiesą sakant, jis tapo bejėgis. Aktoriai taip gerai išmoko vaidinti savo gyvenimus, jog režisierių pavertė jų metraštininkų ir galiausiai pasiuntė patį velniop.

Et... Tiek jau to – tegu gyvena! Man belieka džiaugtis tuo, kad įkaitas – dar ne vergas. Ir nors bijo savo įkalintojo, bet kažkur giliai viduje dar labiau bijo laisvės. Nes tada pats taps visiškai atsakingas už savo gyvenimą. Ir niekas šalia nepasakys STOP.

O radijas? Tikiu, kad jis gyvuos amžinai.

Juk amžiais bus vienišų žmonių, kuriems reikės ne suvaidintos realybės, o švelnaus balso. Kuriems reikės ne scenaristų sukalto teksto, o nuoširdumo. Ne akinamo ekranų dilgčiojimo, o eterio ramybės prieglaudos. Kur visad ramu ir gera.

Ir tada JIS ateis į pagalbą...