tag:blogger.com,1999:blog-83755668786891687812011-08-10T17:54:44.982+02:00Radijas, pavertęs LATGAA savo kalejohnnatchhttp://www.blogger.com/profile/08345396407675666874noreply@blogger.comBlogger151100tag:blogger.com,1999:blog-8375566878689168781.post-16851644351866084652007-04-18T00:58:00.000+02:002007-04-18T01:25:37.104+02:00<strong>Išpažintis</strong><br /><br /><div align="justify">Suicido pirmadienis verslo korpuse „Dė“. Jūs geriate arbatą, o Jūsų draugai žudosi... Verslo klase.<br /><br />Va tokiom akimirkom tai tikrai supranti: ne, drauguži, dar ne... dar trūksta cinizmo, darbe dėvimo tik žuviai kepti tinkamo megztinio ir bent trejų hemorojus.lt užrašu papuošto tarnybinio automobilio vairavimo stažo.<br /><br />Kartais atrodo, kad pusė šalies jaučiasi lyg kažkada per „Teleloto“ jiems būtų trūkę tik vieno langelio. Einam gatve ir sakom: oi, kaip man šią savaitę blogai. Kaip viskas užknisa. Kaip aš pasenau. Kaip buvo gera vaikystėje... Ir palauk! Kitą savaitę rašysiu ataskaitas, tai bus dar blogiau!” Šitaip prasideda trečdalio keturiasdešimtmečių pokalbiai. Gerai, kad žmonės bent taip suranda bendrų interesų.<br /><br />Iš tiesų, tas savęs keiksnojimas ir nusivylimas padeda stumtis pirmyn. Arba kažką gyvenime keisti. Arba pasiųsti viską velniop.<br /><br />...o nuo ko mes pradėjome?<br /><br />Taip, aš Donatas, prieš porą savaičių man sukako dvidešimt penkeri, dirbu radijo stotyje „Star FM“ ir turbūt moraliai krušu jūsų dukrą.<br /><br />Ar savo gyvenime ką nors keisčiau? Turbūt taip. Bet kas, po velnių, klaus mano nuomonės?<br /><br />Todėl bent jau šiandien ir man viskas gerai. Bent jau normaliai. Kad ir tie dvidešimt penkeri metai – iš jų bent penkeri buvo tikrai neblogi. Ir žinot, kas verčia mane vaikščioti ta plonyte sveiko proto gija? Ogi dykas smalsumas!<br /><br />Nes, dievaži, man nepaprastai įdomu, kas šiame pistame gyvenime man dar nutiks...<br /><br />---<br />PS Tomas siunčia linkėjimų! Geria, pyksta ir keikiasi. Svarbiausia, kad vos netapęs pirmąją profesine gyvenimo būdo žurnalistikos auka, jis ir toliau liko dirbti toje pačioje žurnalo redakcijoje. Vakar matė nėščią Atlantą. O Jūs sakot, keičiasi žmonės... Šiam pasauly jau nieks nesikeičia. Na, nebent pati redakcija - jų žurnalas išsikėlė iš ketvirto aukšto.<br /><br />...į septintą.<br /></div><div class="blogger-post-footer"><img width='1' height='1' src='https://blogger.googleusercontent.com/tracker/8375566878689168781-1685164435186608465?l=johnnatch.blogspot.com' alt='' /></div>johnnatchhttp://www.blogger.com/profile/08345396407675666874noreply@blogger.com15tag:blogger.com,1999:blog-8375566878689168781.post-11351771164823874152007-04-15T22:09:00.000+02:002007-04-15T22:48:35.945+02:00<div align="justify"><strong>Pirmadienis. 16:23. Gyvenimo būdo žurnalo redakcija. Ant palangės stovi žudytis susiruošęs žurnalistas, biure atokiau – būrelis žmonių.</strong><br /></div><br />Donatas priėjo prie trijų pusamžių žurnalisčių. <br /><br /><div align="center">DONATAS<br />Aš jį pažįstu. Kas čia nutiko?<br /><br />ŽURNALISTĖ<br />Jam jau seniai nekas - su niekuo nebendraudavo. Darbe vaikščiojo girtas.<br /><br />DONATAS<br />Tomai! Ei, Tomai!<br /><br /><div align="left">Savižudis atsisuko.<br /><br /><div align="center">TOMAS<br />Atsipisk! Nes tikrai nušoksiu! Liksit be etato!<br /><br />DONATAS<br />Tomai! Aš tave pažįstu! Aš Donatas! Iš radijo. Mes kartu pietaudavom.<br /><br />TOMAS<br />Eik na***i, nes blogiau jau nebebus.<br /><br />DONATAS<br />Tomai... Tomai, davai pasikalbam.<br /><br />TOMAS<br />Apie ką, b*et, norėtum pasikalbėti? Kaip aš praleidau savaitgalį?<br /><br />DONATAS<br />Pirmiausia apie tai, ką veikti ant palangės. Rimtai, Tomai, kas tau nutiko?<br /><br />TOMAS<br />Kas man nutiko? Aš, b*et, paskutinius septynerius metus dročinau tik galvodamas, kaip vieną dieną nušoksiu..!<br /><br />DONATAS<br />Bet kodėl?!<br /><br />TOMAS<br />Ir kur tu galvojai pasuks mano gyvenimas? Rašysiu, b*et, gyvenimo būdo žurnale? Apie laimingus ir turtingus verslininkus? Moteris, puikiai išmanančias rytų interjerą ir neįsivaizduojančias savo gyvenimo be bidė? Kas per šūdas?! Tai ir viskas? Viskas, ką aš, b*et, galiu? Visą likusį gyvenimą sėdėti redakcijom su trim gyvenimo būdo žurnalistikos geišom? Aš, b*et, ant "Gritės" tualetinio popieriaus Brailio raštu įdomesnių dalykų perskaitau nei mūsų žurnale...<br /><br /><div align="left">Artyn priėjo viena iš trijų žurnalisčių.<br /><br /><div align="center">ŽURNALISTĖ<br />Petrauskai, Jūs juk turite šeimą...<br /><br />TOMAS<br />Preklimakterine pabaisa, tu tik nebandyk artintis, nes surišiu kojas ir įmesiu į šulinį!<br /><br /><div align="left">Moteris lyg įgelta šoko atgal.<br /><div align="center"><br />DONATAS<br />Tomai... Tomai, o tu manai, man geriau?<br /><br />TOMAS<br />O tu pameni tą bičą iš teliko, kuris gaudavo rytdienos laikraštį? Tai aš, b*et, gaunu rytdienos gyvenimo būdo žurnalą. Ir pirmas, dar prieš aptrimituojant visai šalies spaudai, sužinau, kur mėgsta pietauti Violeta Riaubiškytė ir koks vietinis herojus dabar ją pisa.<br /><br />Jūs bent jau neapsimetinėjat, kad jums ant darbo pa**bat...<br /><br />DONATAS<br />O dabar įdėmiai manęs paklausyk...<br /><br />Taip, aš dirbu radijuje. Šūdiname radijuje. Taip, mes keikiamės eteryje, nes mūsų niekas vis tiek nesiklauso. Tu manai, toks darbas buvo mano gyvenimo tikslas?<br /><br />...tu paklausyk!<br /><br />Mes esam pati klausomiausia laida tarp Vilniaus mieste transliuojančių radijo stočių dvylikos-šešiolikos metų auditorijai!<br /><br /><div align="left">Tomas prunkštelėjo.<br /><br /><div align="center">DONATAS<br />Tu rimtai manai, kad tai yra geriau?<br /><br /><div align="left">Tomas pasuko galvą.<br /><br /><div align="center">TOMAS<br />Kokioje auditorijoje? Dvylikos-šešiolikos?<br /><br />DONATAS<br />Dvylikos-šešiolikos. Vilniaus mieste.<br /><br /><div align="left">Tomas parodė į vietą ant palangės ir tarė...<br /><br /><div align="center">TOMAS<br />Klausyk, aš čia pasislinkt galėčiau, jei tu kartais sugalvotum...<br /><div align="left"><br />Redakcijoje visi nutilo. Donatas susimąstė.<br /><br /><div align="center">DONATAS<br />Žinai, ačiū... Nenorėčiau. Ir tu nenorėtum. Niekas nenorėtų. Davai, einam pasikalbėti?<br /><br />OK..? Na?<br /><br />Einam?<br /><br /><div align="justify">Tomas garsiai nusikeikė, kumščiu pagrūmojo susirinkusioms žurnalistėms ir paėmė Donato ištiestą ranką. Jam nušokus, vaikinai apsikabino ir patapšnojo vienas kitam per nugarą. Donatas kreipėsi į žiūrovus:<br /><br /><div align="center">DONATAS<br />Gyvens.<br /><br />ŽURNALISTĖ<br />Bet policija jau važiuoja. Ir greitoji.<br /><br />TOMAS<br />Tavęs, b*et, apačioj Klimas ir Maksas laukia. Sakė, kad jau prieš metus dėl interviu tarėsi...<br /><br />DONATAS<br />Tegul važiuoja. Mes einam išgerti.<br /><br /><div align="left">Abu sustojo prie lifto.<br /><br /><div align="center">TOMAS<br />Ot vaizdų pridariau. Turės redakcijos tarkos apie ką kalbėtis...<br /><br />DONATAS<br />Velniop.<br /><br /><div align="left">Prasivėrė lifto durys.<br /><br /><div align="center">TOMAS<br />Žinai, jei būtų atėjęs kas kitas, tai būčiau stabiliai iššokęs.<br /><br />Bet... Nu na***i... Dvylikos-šešiolikos metų auditorija. Ir dar Vilniaus mieste.<br /><br />P***ec.<br /><br />Palyginus su tavim, aš, b*et, tikras suknistas Hemingvėjus...<br /><div align="left"><br /><div align="justify">Durys užsidarė. Po savaitės savižudybė buvo oficialiai paskelbta profesine gyvenimo būdo žurnalistų liga.<br /></div></div></div></div></div></div></div></div></div></div></div></div></div></div></div></div></div></div></div></div><br /></div></div></div><div class="blogger-post-footer"><img width='1' height='1' src='https://blogger.googleusercontent.com/tracker/8375566878689168781-1135177116482387415?l=johnnatch.blogspot.com' alt='' /></div>johnnatchhttp://www.blogger.com/profile/08345396407675666874noreply@blogger.com8tag:blogger.com,1999:blog-8375566878689168781.post-89510809227157805862007-04-12T22:28:00.000+02:002007-04-12T23:04:12.697+02:00<div align="justify"><strong>Pirmadienis. 16:19. Donatas sėdėjo panarinęs galvą į pultą. Jonas į stiklinę studijos sieną mėtė žaislinį kamuoliuką. Visas aukštas skambėjo kardiografo retorika: bum - trys sekundės tylos - bum - trys sekundės tylos - bum...</strong><br /></div><br />Donatas pagaliau tarė.<br /><br /><div align="center">DONATAS<br />Bet tu gali pasakyti, kas man yra?<br /><br />JONAS<br />O kas tau yra?<br /><br />DONATAS<br />Jaučiuosi nelaimingas.<br /><br />JONAS<br />Visi laimingi žmonės Lietuvoj sėdi one.lt<br /><br />DONATAS<br />Aš rimtai...<br /><br />JONAS<br />Aš irgi.<br /><br />DONATAS<br />Bet mane vis tiek viskas užknisa...<br /></div><br />Bumbsėjimas liovėsi.<br /><br /><div align="center">JONAS<br />Pradėkim nuo pradžių. Moterys?<br /><br />DONATAS<br />Mhm... Kai kiti gatvėje pamato gražią moterį, tai nori su ja permiegoti. Kai aš gatvėje pamatau gražią moterį, tai noriu ją vesti.<br /><br />...jei rimtai, nemanau, kad čia problema.<br /><br />JONAS<br />Okeeeeei. Darbas?<br /><br />DONATAS<br />Gal... Net nežinau. Kartais jaučiuosi kaip arklys, kuriam pirmą kartą balną uždėjo. Matai, bėda, kad aš tiesiog nesijaučiu laimingas, koks buvau anksčiau. Pats gyvenimas nėra toks, kokio tikėjausi. Ir kai pagalvoji, kad viskas aplink tėra kompromisai...<br /><br /><div align="left">Jonas iš širdies trenkė kamuoliuku į stiklą. Šis skausmingai nusirito per pultą, sukeldamas įspūdį, jog dainuojančiam Jamesui Bluntui kas būtų perpjovęs gerklę, ir nusirito ant žemės.<br /></div><br />JONAS<br />Kompromisai? Kokie suknisti kompromisai? Tai nėra kompromisai. Tai ir yra gyvenimas! Įsikalk į galvą! Supuvęs, suknistas, liūdnas ir kartais tau gerklę norintis perkąsti gyvenimas! Ir kuo greičiau tu tai suprasi, tuo mažiau dėl to liudėsi po dvidešimties metų. Nes nebus gaila to laiko, kurį šitaip myžčiodamas praradai.<br /></div><br />Jonas pakilo nuo kėdės.<br /><br /><div align="center">JONAS<br />Žodžiu... Būsiu virtuvėje, jei tu jau esi ant kryžiaus.<br /></div><br />Jonas buvo bedarąs studijos duris, kai prieš jį netikėtai išdygo Ieva.<br /><br /><div align="center">IEVA<br />Klausykit! Aukšte virš mūsų pro langą žada iššokti kažkoks žurnalistas...<br /></div><br />Jonas gūžtelėjo pečiais.<br /><br /><div align="center">JONAS<br />Virš mūsų? Ten gi gyvenimo būdo žurnalas kažkoks. Nieko nuostabaus. Aš jiems iki rudeninės depresijos langus užkalčiau...<br /><br />DONATAS<br />Pala, žurnalistas? Ta prasme, vyras?!<br /><br />IEVA<br />Atrodo.<br /><br />DONATAS<br />Tai ten vienintelis vyras tėra! Čia Tomas! Aš jį pažįstu!<br /></div><br />Donatas išbėgo pro duris.<div class="blogger-post-footer"><img width='1' height='1' src='https://blogger.googleusercontent.com/tracker/8375566878689168781-8951080922715780586?l=johnnatch.blogspot.com' alt='' /></div>johnnatchhttp://www.blogger.com/profile/08345396407675666874noreply@blogger.com2tag:blogger.com,1999:blog-8375566878689168781.post-67968625903450243012007-04-11T06:16:00.000+02:002007-04-11T09:34:37.615+02:00<strong>Laidos įrašas. 20060703StarFM_Ana_Karenina.mp3</strong><br /><br /><div align="center"><strong>[Reklama]<br />[Girdėti į bokalą pilamo alaus garsas. Vyriškas radijo balsas tvirtai ištaria]<br /></strong>[Mus vienija baudžiava ir pergalės!]<br /></div><br /><div align="center"><strong>[Džinglas]<br />[Vyriškas radijo balsas]<br /></strong>Tik mūsų radijo stotis teikia gyvenimo būdo vadybininko paslaugas kalėjime!<br /><strong>[Džinglas]</strong><br />Star FM!<br /><br />[Skambutis į studiją]<br /><br />JONAS<br />Nori, įspėsiu kiek tau metų?<br /><br />MERGINA<br />Nagi..!<br /><br />JONAS<br />Iš balso sprendžiu, kad būsi guvi 16-18 metų mergina?<br /><br />MERGINA<br />Pataikei..!<br /><br />JONAS<br />O kuo vardu?<br /><br />MERGINA<br />Sonata!<br /><br />JONAS<br />Malonu, Sonata.<br /><br />Sonata, mes čia su Donatu kaip tik kalbėjom apie knygas. Tu mėgsti skaityti?<br /><br />MERGINA<br />Truputį.<br /><br /><div align="left">Telefone pasigirsta naivus kikenimas.<br /></div><br />JONAS<br />Sakyk, Sonata, o kokia mėgstamiausia tavo knyga?<br /><br />MERGINA<br />Hm... emmmmm... net nežinau...<br /><br />JONAS<br />Nejau nežinai? Na, bent vieną!<br /><br />MERGINA<br />Eee... turbūt "Heroinas".<br /><br />JONAS<br />Nuostabu! Sonata, o nori, kad aš tau dabar išburčiau ateitį?<br /><br />MERGINA<br />Juokaujat?<br /><br />JONAS<br />Ne, Sonata, aš visai rimtai.<br /><br />Paklausyk... tau jau septyniolika ir viskas, ką pasaulyje sukūrė žmogus atrodo taip gražu! Todėl mėgsti sakyti "gražuoooolė", "žmoguuuutis", "myyyyyliu", "duoook pa". Be to, turbūt turi nuostabų draugą. Sonata, juk turi?<br /><br /><div align="left">Mergina kiek sutriko.<br /></div><br />MERGINA<br />...turiu <br /><br />JONAS<br />Ir tikriausiai tu jį labai myli? Žinoma, kad myli! Tai va.<br /><br />Dar tau patinka degintis soliariumuose - juk ten visada šilta -, o baigusi mokyklą tu nori studijuoti viešbučių administravimą. Juk nori, tiesa?<br /><br />Taip... pirmas šokas tavo gyvenime nutiks, kai susipisi per baigiamuosius egzaminus. Ir jokių viešbučių, Sonata, tu gyvenime nematysi. <br /><br />Bet tai juk nieko - juk ir mylimas draugas išvažiuos į sostinę, jums gera gyventi kartu. Ir viskas taip nuostabu, kad kažkurią gražią akimirką jūs nusprendžiat susituokti. Dar geriau – turėti vaikutį. Mažiuką. Berniuką.<br /><br />Iš tėvų išlupat pinigų vestuvėms, būstui, tavo draugas – pavadinkime jį Mindaugu – tai va, Mindaugas įsidarbina kokioje šūdinoje firmoje ir vakarais grįžta namo vos pavilkdamas kojas...<br /><br />Sonata, tu dar čia..?<br /><br />Tai va. Jūs vos suduriat galą su galu, bet vis dar laimingi...<br /><br />Bet tada Mindaugas, baldėlinęs dėl nuostabaus jūsų gyvenimo staiga ima užsiknisti. Juk bendraamžiai kviečia linksmintis, pasišokti, tai kokio velnio jis turi grįžti namo?<br /><br />Štai tada jis pradeda gerti, tvarkyti tavo bendraamžess – Mindaugas juk gražus, jis juk negimdė!<br /><br />O tada tu SONATA, sėdėsi namie ir ant rankų sūpuosi jūsų meilės vaisių, jūsų kūdikį. Patikėk, Sonata, tai bus labai ilgi ir šalti vakarai. Ir niekada gyvenime tau nebus labiau vieniša ir liūdna.<br /><br />O tada tu, Sonata, gailiai, gailiai verksi. Ir tada tu, KALE, gailėsies, kad septyniolikos perskaitei „Heroiną“, o ne „Aną Kareniną“.<br /></div><br /><strong>[Fone pasigirsta telefono pypsėjimas]<br /><br /></strong><div class="blogger-post-footer"><img width='1' height='1' src='https://blogger.googleusercontent.com/tracker/8375566878689168781-6796862590345024301?l=johnnatch.blogspot.com' alt='' /></div>johnnatchhttp://www.blogger.com/profile/08345396407675666874noreply@blogger.com11tag:blogger.com,1999:blog-8375566878689168781.post-26162270898415211342007-04-06T00:52:00.000+02:002007-04-06T00:56:35.677+02:00<div align="justify"><strong>Pirmadienis. 15:39. Priimamasis. „Mamytės“ problemą ryžosi spręsti Jonas. Toks buvo abiejų dydžėjų susitarimas. Dažniausiai Jonas ir būdavo mamyčių apsilankymo priežastis. Kai kas kalbėjo, kad verkiančios moterys jam tiesiog patinka.</strong><br /></div><br />Jonas mechaniškai kreipėsi į nepatenkintą mamytę.<br /><br /><div align="center">JONAS<br />Aš norėjau atsiprašyti dėl to, kad mūsų jumoras Jums galėjo pasirodyti nepriimtinas.<br /></div><br /><div align="center">MOTERIS<br />Jūs... Jūs... Pažįstu Jūsų balsą!<br /></div><br />Moteris kone pašėlo. Tada mergaitė didelėmis, liūdnomis ir ašarų pilnomis akimis pažvelgė į Joną. Apatinė jos lūpa drebėjo. Buvo matyti, kad ji netrukus pravirks.<br /><br /><div align="center">MERGAITĖ<br />Dėde... Ar Haris Poteris iš tiesų nebegyvas?<br /></div><br /><div align="center">JONAS<br />N...<br /></div><br /><div align="justify">Jonas nespėjo ištarti nė žodžio. Jį pertraukė šaižus moters balsas. Mergaitė bemat delnais užsidengė ausis.<br /></div><br /><div align="center">MOTERIS<br />Jūs sukrušti pyderastai, piktžaizdės, išgamos, gaidžiai, šūdžiai, nuopisos...<br /></div><br />Moteris įkvėpė oro ir kriokė toliau.<br /><br /><div align="center">MOTERIS<br />...per jus, asilai, bl**, ir ožiai vaikai ramiai miegoti negali... Išsigimėliai jūs...<br /></div><br />Jonas bandė įsiterpti.<br /><br /><div align="center">JONAS<br />Ponia...<br /></div><br /><div align="center">MOTERIS<br />Pala, kol aš jos tėvui viską pasakysiu. Atkals tave, ožy, kaip šunį...<br /></div><br /><div align="center">JONAS<br />Ponia...<br /></div><br /><div align="center">MOTERIS<br />Nori mirti? Nori mirti, žąsine? Tuoj smuksi...<br /></div><br /><div align="center">JONAS<br />Ponia... Ponia... Nusiraminkit. Sakykit, kiek Jūs vaikų turit?<br /></div><br /><div align="center">MOTERIS<br />Ką?<br /></div><br /><div align="justify">Moteris nustebusi nutilo. Visi jos išvardinti gyvūnai išsislapstė po priimamojo kampus.<br /></div><br /><div align="center">JONAS<br />Kiek jūs vaikų turit?<br /><br />MOTERIS<br />Tris. Nors čia ne tavo, gaidy, reikalas.<br /><br />JONAS<br />Ponia... Jūs turite tris vaikus. Tad spėsiu, kad tris kartus jus kažkas jau matė nuogą ir gal net tris kartus atsakančiai iškrušo. Tad daugiau ar mažiau turėtumėte žinoti, kaip ten viskas daroma. Tai kokio šūdo Jūs apsimetat nekalta?<br /></div><br />Moteris ėmė purtytis ir drebėti.<br /><br /><div align="center">MOTERIS<br />Aš... aš... aš...<br /></div><br /><div align="justify">Galiausiai, ji tvojo Jonui per veidą, stvėrė mergaitę už rankos ir išsitempė ją paskui save garsiai užtrenkdama biuro duris. Nustėręs iš nuostabos Jonas burbtelėjo panosėje.<br /></div><br /><div align="center">JONAS<br />Būtų mano žmona, drožčiau atgal...<br /></div><br />...ir glostydamas žandą grįžo į studiją.<div class="blogger-post-footer"><img width='1' height='1' src='https://blogger.googleusercontent.com/tracker/8375566878689168781-2616227089841521134?l=johnnatch.blogspot.com' alt='' /></div>johnnatchhttp://www.blogger.com/profile/08345396407675666874noreply@blogger.com6tag:blogger.com,1999:blog-8375566878689168781.post-82769878562910357292007-04-03T23:30:00.000+02:002007-04-03T23:36:01.014+02:00<div align="justify">Mamytės... Piktos mamytės radijo stotį aplanko bent kartą per mėnesį. Tokia mama, dažniausiai apsirengusi tamsiomis spalvomis, seksuali sulig autokatastrofa, kartu atsiveda ir dukrą. Blogiau, jei atsiveda sūnų, nes jis šalia raudonuoja ir kone miršta iš gėdos.<br /><br />Mamytės dažniausiai būna mažareikšmių valstybės įstaigų klerkės. Kitos dirba bibliotekose. Tačiau visos pasipuošusios ta pačia išdidžia <i>white trasho</i> veido išraiška: „Taip, aš turiu „Norfos“ nuolaidų kortelę. Ir ką?“ Nieko nepasakysi - vargo bitelės...<br /><br />...keista, bet pas mus niekada neateina tėčiai.<br /><br />Kartais vaikai tikrai verkia... Kartais verkti juos įtikina tėvai. Bet mamytės visada bado pirštu savo verkianti vaiką ir skundžiasi mumis.<br /><br />O kuo mes čia dėti?!<br /><br />Neva, mes vaikams krušame smegenis.<br /><br />Ar krušame? Nė velnio! Štai Tolkienas be skrupulų išžagino visą skandinavų mitologiją, o daugeliui paauglių tai išėjo netgi labai į naudą. <i>One ring to rule them all...</i> Gaidys...<br /><br />Ir apskritai, jei prieš dešimt metų mamytė iš to girto skyriaus Kalėdų vakarėlio būtų išėjusi valanda anksčiau, o jo nebaigusi užvertus kojas ant stalo, dabar išvis nereikėtų nieko kaltinti.</div><div class="blogger-post-footer"><img width='1' height='1' src='https://blogger.googleusercontent.com/tracker/8375566878689168781-8276987856291035729?l=johnnatch.blogspot.com' alt='' /></div>johnnatchhttp://www.blogger.com/profile/08345396407675666874noreply@blogger.com0tag:blogger.com,1999:blog-8375566878689168781.post-8709002142465531282007-04-01T23:09:00.000+02:002007-04-01T23:12:56.765+02:00<div align="justify"><strong>Pirmadienis. 15:37. Į radijo stoties priimamąjį įsiveržia įsiutusi moteris, už rankos tempianti apsiašarojusią dešimties metų mergaitę. Moteris šaižiai trenkė durimis.</strong><br /></div><br /><div align="center">MOTERIS<br />Pažiūrėkit..! Pažiūrėkit, ką jie padarė mano vaikui!<br /></div><br />Ieva pakilo nuo registratūros stalo.<br /><br /><div align="center">IEVA<br />Ponia... Kas nutik...<br /></div><br />Moteris ją pertraukė.<br /><br /><div align="center">MOTERIS<br />Šitie du... Jūsų. Gyvuliai! Haris Poteris nusižudė... Matai, papokštavo... Mano mergaitė verkė pusę valandos..!<br /></div><br />Moteris pagaliau atgavo kvapą.<br /><br /><div align="center">MOTERIS<br />Noriu kalbėtis su direktoriumi!<br /></div><br /><div align="center">IEVA<br />Atleiskite, bet jo šiuo metu nėra.<br /><br />MOTERIS<br />Tada noriu kalbėtis su tuo šunšūdžiu, kuris tai pasakė!<br /><br />IEVA<br />Atsiprašau, bet šiuo metu vyksta tiesioginis eteris. Deja, negalime jo nutraukti. Bet esu tikra, kad galėčiau perduoti laidos vedėjams Jūsų priekaištus ...ir norėčiau nuoširdžiai atsiprašyti už mūsų vedėjus. Neabejoju, kad jie nenorėjo nieko įžeisti...<br /></div><br />Moteris vėl ją pertraukė.<br /><br /><div align="center">MOTERIS<br />Na, ne... O ne! Taip lengvai Jums nepavyks...<br /><br />Pala, o kas ten?<br /></div><br /><div align="justify">Moteris parodė į atsidariusias direktoriaus kabineto duris. Direktorius Rimantas kaip tik ruošėsi kasdienei valdų apžiūrai (radijo stotyje jis jautėsi kaip savo ūkyje: ir karvutę pašerdavo, ir mėšliuko pamėždavo), bet, pamatęs moterį ir mergaitę, bemat spruko atgal į kabinetą ir ten užsirakino.<br /></div><br /><div align="center">MOTERIS<br />Ar ten ne direktorius?<br /><br />IEVA<br />Ne, ponia, ten...<br /></div><br />Moteris žengė ryžtingą žingsnį pirmyn.<br /><div align="center"><br />MOTERIS<br />Prašau pakviesti man direktorių.<br /></div><br />Ieva suprato, kad ši istorija taip lengvai nesibaigs.<br /><br /><div align="center">IEVA<br />Aš...<br /><br />Gerai, tuoj vedėją pabandysiu pakviesti.<br /></div><div class="blogger-post-footer"><img width='1' height='1' src='https://blogger.googleusercontent.com/tracker/8375566878689168781-870900214246553128?l=johnnatch.blogspot.com' alt='' /></div>johnnatchhttp://www.blogger.com/profile/08345396407675666874noreply@blogger.com2tag:blogger.com,1999:blog-8375566878689168781.post-39355484002870520812007-03-29T22:15:00.000+02:002007-03-29T23:04:07.518+02:00<div align="justify"><strong>Pirmadienis. 15:33. Studijoje ant sienos Donatas ir Jonas buvo pasikabinę nedidelį krepšinio krepšį. Ant lentos viduryje puikavosi Kobe Bryantas, o šalia - du baltaoždiai dvyniai lenkų kilmės vidurio puolėjai. Prierašas apačioje: <i>"We Love This Game"</i>.<br /><br /></strong>Donatas mėtė į krepšį.<br /><br /><div align="center">DONATAS<br />Žinai, visa tai turėjo būti laikina... Metai, daugiausia - pora metų ir aš dingstu iš čia.<br /><br />JONAS<br />Tau dvidešimt penkeri, dirbi radijo stotyje, bet visi tavo pažįstami dėvi kostiumus ir sėdi ofise?<br /><br />DONATAS<br />Dar pamiršai, kad vedu laidą, kuri yra pati klausomiausia tarp Vilniaus mieste transliuojančių radijo stočių, dvylikos-šešiolikos metų auditorijai. Ir jaučiuos kaip tarnybinį romaną pradėjusi mokytoja - vieną bukumo akimirką buvo smagu, bet dabar nežmoniškai gėda! <br /><br />Daug pasiekiau gyvenime, ar ne?<br /><br />JONAS<br />Nori į ofisą?<br /><br />DONATAS<br />Bent jau norėčiau kažko stabilesnio.<br /><br />JONAS<br />Stabilesnio? Pusę dienos sėdėti prie kompo su snukiu, sakančiu "taip, aš dar trisdešimt metų mokėsiu už naują statybą"?<br /><br />Šitaip stabilesnio?<br /><br />DONATAS<br />Galbūt...<br /><br /><div align="left">Donatas permetė kamuolį ant kėdės sėdėjusiam Jonui.<br /><br /><div align="center">DONATAS<br />Nors ką aš žinau... <br /><br />JONAS<br /><div align="center">O emigruoti nenori?<br /><br />DONATAS<br />Aš sėslus.<br /><br />JONAS<br />Labai sėslus?<br /><br />DONATAS<br />Labai. Šeimos bruožas.<br /><br />JONAS<br />Jo?<br /><br />DONATAS<br />Mano senelis užsienio valstybėje buvo tik kartą - kai lenkai Vilnių okupavo.<br /><br />JONAS<br />Geri genai!<br /><br />O žinai, kur tikroji tavo problema?<br /><br />DONATAS<br />Dirbu radijuje, nes žinojau, kad toks darbas – ypatingas ir būsiu toks vienintelis visoje mūsų laidoje? Be to, dirbu šūdiname radijuje, todėl nėra gėda dėl to, ką kalbu, nes vis tiek manęs niekas nesiklauso?<br /><br />JONAS<br />Nė velnio. Iš tiesų, tu savo darbu patenkintas.<br /><br />DONATAS<br />Nejaugi?<br /><br />JONAS<br />Dar ir kaip. Tik elgiesi tu kaip suknistas paauglys.<br /><br />Oi, kiek gyvenime nuostabių dalykų! Oi, kaip smagu būtų viską patirti! Tik būtų pats metas išmokti džiaugtis tuo, ką turi, nes kažkada bus gaila to laiko, kurį myžčiodamas praradai.<br /><div align="left"><br /></div><div align="left">Jonas įsūdė tritaškį nuo pat studijos durų.<br /><br /><div align="center">JONAS<br />Reikia pavyzdžių?<br /><br />DONATAS<br />Mielai.<br /><br />JONAS<br />Kiekvienas gyvenime turi nepagrįstų svajonių.<br /><br />Ir tu kažkada mąstei: ech, kaip nuostabu būti radijo dydžėjum! O aš susimąstau: ech, kaip būtų nuostabu būti vyriausiu virėju restorane! Arba, ech, kaip nuostabu būtų naktimis vairuoti taksi! Arba, ech, dar geriau - vairuoti autobusą. Kokios tai nuostabios idėjos... Bet žinai, kas jas visas supisa?<br /><br /><i>DARBAS!</i><br /></div></div></div> <br /></div></div><br /></div></div><div class="blogger-post-footer"><img width='1' height='1' src='https://blogger.googleusercontent.com/tracker/8375566878689168781-3935548400287052081?l=johnnatch.blogspot.com' alt='' /></div>johnnatchhttp://www.blogger.com/profile/08345396407675666874noreply@blogger.com5tag:blogger.com,1999:blog-8375566878689168781.post-84413809340605298392007-03-28T01:54:00.000+02:002007-03-28T10:32:08.947+02:00<strong>Išpažintis</strong><br /><br /><div align="justify">Aš dažnai pagalvoju, kad Sizifas buvo gaidys. Jis man sako: klausyk, e, drauguži, ar gali va šitą akmenį truputį parident? Aš tuoj, iki parduotuvės sulakstysiu, ir grįšiu... Taip mano laikinas darbas truputėlį užsitęsė...<br /><br />Įdomu, o kada ateina amžius, kai supranti, kad sraigtasparnio jau nebenusipirksi? Ir jachtos? Sportinio automobilio? Ir į darbą ryte per kamščius iš blokinio namo fabuose artimiausius keturiasdešimt metų grūsies autobusu? Kai didžiausias savaitės džiaugsmas bus sugedęs karšto vandens skaitiklis? Kai keiksies, kad tave ir vėl užpylė kaimynai viršuje, o kaimynai gretimame bute nuolat geria? Kai kopimą į kalnų viršūnes pakeis prišniokštas liftas?<br /><br />Baisu, ne? Aiškios ribos nėra. Bet daugelis tą ribą jau peržengė... Iš pagarbos tuos žmones mes vadiname mokytojais, policininkais, tarnautojais bei valdininkais.<br /><br />Šiaip gyvenime jaučiuosi kaip ežere įšalusi gulbė – praradęs tikėjimą žmonių geranoriškumu ir savimi.<br /><br />Labiausiai knisa, kad tai visiškai priešinga normaliems vyrams. Ta prasme, stereotipui.<br /><br />Vyras – stiprus! Vyras – plėšrus! Vyras – galingas! Vyras – medžiotojas! O aš ieškau menkiausios galimybės atsiverti ir pasikalbėti. Sako, kad taip elgiasi tik vieniši ir viltį praradę žmonės...<br /><br />Gerai... em. Kas čia dar? A!<br /><br />Va todėl ir galvoju, kad mano likimo moiros yra lenkės.<br /></div><div class="blogger-post-footer"><img width='1' height='1' src='https://blogger.googleusercontent.com/tracker/8375566878689168781-8441380934060529839?l=johnnatch.blogspot.com' alt='' /></div>johnnatchhttp://www.blogger.com/profile/08345396407675666874noreply@blogger.com4tag:blogger.com,1999:blog-8375566878689168781.post-1070122626475980822007-03-25T21:11:00.000+02:002007-03-25T23:10:23.981+02:00<strong>Laidos įrašas. 20060703StarFM_Haris_Poteris2.mp3</strong><br /><br /><div align="center"><strong>[Mažas berniukas prikimusiu balsu]</strong><br /></div><div align="center"><i>Mamyte, sapnavau sapną, o kai atsibudau, mano paklodė buvo šlapia!</i><br /></div><div align="center"><strong>[Vyriškas radijo balsas]</strong><br /><i>Kaip ir kitų mūsų klausytojų!</i><br /></div><div align="center"><strong>[Džinglas]</strong> <br /><i>Star FM!</i><br /></div><br /><strong>[Jonas pradeda kalbėti eteryje]</strong><br /><br /><div align="justify">Ką tik gavome naują pranešimą apie Harį Poterį. Haris Po[teris iš tiesų yra gyvas! Jo savižudybė tebuvo reklaminis autorės triukas. Haris Poteris su Jumis susitiks jau septintoje knygoje, kur jis ne tik pirmą kartą pasibučiuos, bet ir praras nekaltybę.<br /></div><div class="blogger-post-footer"><img width='1' height='1' src='https://blogger.googleusercontent.com/tracker/8375566878689168781-107012262647598082?l=johnnatch.blogspot.com' alt='' /></div>johnnatchhttp://www.blogger.com/profile/08345396407675666874noreply@blogger.com0tag:blogger.com,1999:blog-8375566878689168781.post-87100010028397151202007-03-23T00:20:00.000+02:002007-03-23T01:01:47.484+02:00<strong>Laidos įrašas. 20060703StarFM_Haris_Poteris.mp3<br /><br /></strong><strong>[Eteryje baigia skambėti daina. Pasigirsta „Star FM“ džinglas]</strong><br /><div align="center"><br /><strong>[Vyriškas radijo balsas]</strong><br /><i>Jūsų tėveliai išvyko į Airiją?</i><br /></div><div align="center"><strong>[Kūkčiojantis berniuko balsas]</strong><br /><i>Mamyte, aš labai tavęs pasiilgau...</i><br /></div><div align="center"><strong>[Vyriškas radijo balsas]</strong><br /><i>Kaip ir kitų mūsų klausytojų!</i><br /><strong>[Džinglas]</strong><br /><i>Star FM!<br /><br /></i><div align="left"><strong>[Jonas pradeda kalbėti eteryje]</strong><br /></div><br /><div align="justify">Prieš pradėdami laidą norime pranešti svarbią žinią. BBC skelbia, jog šįryt viename Rytų Londono viešbutyje buvo rastas Hario Poterio lavonas. Ekspertų nuomone, Haris Poteris nusižudė. Teigiama, jog jaunasis burtininkas surijo mažiausiai 13 migdomųjų tablečių bei jas užsigėrė vynu.<br /><br />Hario Poterio kūnas buvo rastas viešbučio kambaryje, ant lovos, aplink degė žvakės, tvyrojo smilkalų kvapas.<br /><br />Taigi, vaikai, daugiau nebebus nei Hario Poterio knygelių, nei Hario Poterio žaisliukų. Ir paties Hario Poterio daugiau nebebus. Likite su "Star FM" ir mes pranešime daugiau naujienų.<br /></div><br /><div align="justify"><strong>15:05. Radijo stoties priimamasis. Idilišką Ievos ramybę nutraukė telefono skambutis.</strong><br /></div><div align="center"><br />IEVA<br /><div align="center">„Star FM“. Laba diena...<br /><br />Ką jie pasakė?!<br /><br />Ne, tikrai ne... Ponia, atleiskite. Tai jumoro laida. Mes tikrai nenorėjome įžeisti.... Ne, Haris Poteris nemirė. Jis juk literatūros personažas. Jis negali mirti!<br /></div><br />...kaip tai nėra personažas? Taip, jis yra knygos personažas, kurį sugalvojo Džoana Rouling. Jis negali nusižudyti. Taip... Būtinai patikrinsime. Dėkoju už Jūsų skambutį.<br /><br /><div align="left">Vos padėjus ragelį, telefonas suskambo vėl.<br /><br /><div align="center">IEVA<br />„Star FM“. Laba diena.<br /><br />Ne, Haris Poteris nenusižudė. Tai buvo laidos vedėjų pokštas. Haris Poteris yra literatūros personažas. Man labai gaila, kad...<br /></div></div></div><div align="center"><br /><div align="left">Balsas kitoje pusėje nutrūko. O skambučiai nesiliovė...<br /><div align="center"><br />IEVA<br />„Star FM“. Laba diena.<br /><br />Ne, Haris Poteris yra gyvas...<br /><br />...tiksliau, nėra. Ne, jis tikrai nenusižudė. Laidos vedėjai pajuokavo. Haris Poteris – literatūros personažas. Personažai nesižudo, suprantat...<br /><br />Ačiū kad klausote ir geros Jums dienos!<br /><br /><div align="left">Skambučiai gerokai įgriso.<br /><div align="center"><br />IEVA<br />„Star FM“. Laba diena.<br /><br />Taip, Jūs teisi... Deja... Taip, nusižudė... Man labai gaila. Suprantu...<br /><br />Nieko negaliu padaryti. Mes visi gedime. Sutinku...<br /><br />Ne, nežinau, kur bus pašarvotas. Rytų Londone turbūt... Ačiū už skambutį. Jis visada liks su mumis.<br /><br /><div align="left">O telefonas suskambėjo dar kartą. Ieva pasisveikino:<br /><br /><div align="center">IEVA<br />Užsipisk!<br /><br /><div align="left">Ji trenkė ragelį (telefonas vėl ėmė skambėti), atsistojo ir nužingsniavo į radijo studiją.<br /><br /><div align="center">IEVA<br />Žinot, chebra, riškit su debiliškais bajeriais.<br /><br />JONAS<br />O ką?<br /><br />IEVA<br />Aš dabar per tris minutes telefonu atšnekėjau už visą mėnesį. Vieni paskambinę vadina jus pydarais ir šunimis. Dar bent dešimt kartų skambino vaikai, kurie klausė, ar Haris Poteris tikrai nusižudė.<br /><br />JONAS<br />...dešimt kartų?<br /><br /><div align="left">Jonas klausiamai žvilgtelėjo į Donatą.<br /><div align="center"><br />JONAS<br />Klausyk, tai nejau iš dvidešimties mūsų klausančių žmonių pusė yra 10-12 metų?<br /><br />DONATAS<br />Kaip matai...<br /><br />JONAS<br />Nu, nieko... Tuoj mes viską sutvarkysim.<br /><strong><br /></strong></div></div></div></div></div></div></div></div></div></div></div></div><div class="blogger-post-footer"><img width='1' height='1' src='https://blogger.googleusercontent.com/tracker/8375566878689168781-8710001002839715120?l=johnnatch.blogspot.com' alt='' /></div>johnnatchhttp://www.blogger.com/profile/08345396407675666874noreply@blogger.com7tag:blogger.com,1999:blog-8375566878689168781.post-84793623500021254192007-03-21T00:29:00.000+02:002007-03-21T00:35:18.916+02:00<div align="justify"><span><strong>Išpažintis</strong></span><br /><br />Laida „Star FM“ prasideda trečią valandą kiekvieną darbo dieną ir tunka iki šešių. Ir aš absoliučiai įsitikinęs, kad mūsų niekas nesiklauso. Na, išskyrus dvylikamečius ir šešiolikamečius.<br /><br />Kitaip tariant, visiems ant mūsų nusišikt.<br /><br />Pavyzdžiui, kai Jonas pirmąkart nusikeikė eteryje... Pasakė kažką apie „šūdo kandusį veidą“. Citavo, berods, moterį, kuri darbe perdozavo grybų. Nepamenu... Tai va, niekas nepastebėjo. Absoliučiai! Negavome jokių skundų, jokių raštų ir jokių baudų.<br /><br />Kartais dirbant tokį darbą, apima toks prozakiškas jausmas: tiek geros, tiek blogos akimirkos pereina per vienodą antidepresantų filtrą, o tave pasiekia vienas didelis niekas. Rimtai... Jautiesi kaip Linas Adomaitis teatre – intelektualiai vienišas. Ir jei ne reklamos užsakymai ir paauglių laiškai atrodytų, kad klausomės tik vienas kito.<br /><br />Anksčiau galvojau: spauda, radijas, televizija – ten juk sėdi įžymūs žmonės! Tai ir aš kažkada norėjau būti žymus! Galvojau, kad buvimas dėmesio centre mane išgelbės kaip Gediminą Jaunių.<br /><br />Kaip suprast?<br /><br />Na, taip Gediminas Jaunius nusisamdė gyvenimo būdo vadybininką. Taip, Gediminas Jaunius numetė x skaičių kilogramų. Taip, Gediminas Jaunius pakeitė šukuosena. O moterys su Gediminu Jauniumi vis vien miega ne todėl, kad jis patrauklus, o todėl, kad Gediminą Jaunių dažnai rodo per televizorių.<br /><br />Ir anksčiau aš nė velnio nežinojau, kad spaudoje, radijuje ir televizijoje, be ten sėdinčių kelių žvaigždžių, dirba daug liūdnų ir užsipisusių tipų. Taip, jie yra. Jie daug dirba. O apie juos niekas nerašo ir nežino. Va čia ir yra didžiausia šikna! Šikna, nes savo titulą „aš dirbu TV“ gali minėti tik B lygio klubuose ir vakarėliuose.<br /><br />Ką tik pagalvojau, kad darbas bibliotekos sekretore lyginant su dienų komposteravimu būnant nežinomu radijo ar TV žmogumi yra tas pats, kas lyginti Jėzų ir lenkų bažnytkaimio duobkasį.<br /><br />Man tik keista, kad Jono tai nė kiek nepisa. Nei darbas, nei hormonų frustracijų iškankinta paauglių auditorija...<br /><br />Beje, auditorija..! Vien dėl jos prieš LNK ofiso langus norisi pakabinti iškabą „Pasižiūrėk, ką padarei!”...<br /><br />Mūsų laidos klausosi kiekvienas Vilniaus miegamųjų rajonų paauglys. Gal kad keikiamės ar erziname žmones. Bet juk dažniausiai tai būtent iš pačių klausytojų ir tyčiojamės...<br /></div><div class="blogger-post-footer"><img width='1' height='1' src='https://blogger.googleusercontent.com/tracker/8375566878689168781-8479362350002125419?l=johnnatch.blogspot.com' alt='' /></div>johnnatchhttp://www.blogger.com/profile/08345396407675666874noreply@blogger.com10tag:blogger.com,1999:blog-8375566878689168781.post-77177428417431299722007-03-18T18:46:00.000+02:002007-03-18T20:01:57.863+02:00<div align="center"><div align="justify"><strong>Pirmadienis. 14:47. Radijo stoties priimamajame sėdėjo administratorė Ieva: geltonų plaukų, apvalaus ir apsimiegojusio veido, tingaus kūno sudėjimo "Star FM" direktoriaus duktė. Ieva pasižymėjo pasitikėjimu savimi, miegamųjų rajonų mentalitetu ir tėvų nupirktu butu Jeruzalėje. Vėluodamas, Donatas tik ką užlipo laiptais.</strong><br /></div><br />IEVA<br />Kaip laikaisi?<br /><br />DONATAS<br />Kaip žmogus, kurio tėvas kažkuriam gyvenimo etape per nacionalinio masto kanalą šaukė „skambutis!”.<br /><br />IEVA<br />Kaip kaip?<br /><br />DONATAS<br />Pistai...<br /><br />Jonas jau yra?<br /><br />IEVA<br />Prieš kelias minutes atėjo.<br /><br /><div align="left">Donatas pasuko link virtuvėlės.<br /></div><br />DONATAS<br />Nori kavos?<br /><br />IEVA<br />Ne. Aš ką tik gėriau... bet ačiū.<br /><br /><div align="left">Virtuvėlėje sutarškėjo indai. Netrukus Donatas grįžo nešinas kavos puodeliu, ant kurio puikavosi Afrikos žemyno kontūrai bei užrašas <i>Make Coffee, Not War</i>.<br /></div><br />DONATAS<br />Kaip tavo savaitgalis?<br /><br />IEVA<br />Buvau prie jūros.<br /><br /><div align="left">Ieva maigė kompiuterio klaviatūra. Įsitvėręs kavos puodelio, Donatas vaikštinėjo po priimamąjį, apžiūrinėdamas ant sienos kabančias radijo stoties renginių bei darbuotojų nuotraukas.<br /></div><br />DONATAS<br />Prie jūros? Smagu... Su draugais? Ar šeima?<br /><br />IEVA<br />Draugais.<br /><br />DONATAS<br />Ir kaip jūra?<br /><br />IEVA<br />Banguoja<br /><br />DONATAS<br />Aišku...<br /><br /><div align="left">Donatas buvo beeinąs į studiją.<br /></div><br />IEVA<br />O kaip tau sekės?<br /><br />DONATAS<br />Nieko ypatingo.<br /><br />IEVA<br />Visai nieko?<br /><br />DONATAS<br />Neapleidžia jausmas lyg dirbčiau Vytauto Landsbergio gyvenimo būdo vadybininku. Gana mažai veiklos pastaruosius vienuolika metų.<br /><br />IEVA<br />Bandei savęs paklausti kodėl?<br /><br /><div align="left">Donatas trūktelėjo pečiais.<br /></div><br />DONATAS<br />Nieko, nesigilink...<br /><br />IEVA<br />Ok.<br /><br />DONATAS<br />Gerai... Einu dirbti.<br /><br /><div align="left">Donatas įėjo į studiją. Jonas jau sėdėjo prie pulto.<br /></div><br />JONAS<br />Vėluoji.<br /><br />DONATAS<br />Kamščiai. Ką veiki?<br /><br />JONAS<br />Atsitiktine tvarka vertinu visų one.lt narių nuotraukas vienetais, o po to labai kultūringai bandau paaiškinti, kodėl taip padariau.<br /><br />DONATAS<br />Tobulėji...<br /><br /><div align="left">Jonas ėmė vynioti ausinių laidą.<br /></div><br />JONAS<br />Žinojai, kad atidaryta Gedimino Jauniaus ekspozicija „Arklio“ muziejuje?<br /><br />DONATAS<br />Tai kad pas jį dar dvidešimt penki metai nuo karjeros pradžios nepraėjo, kad trauktų į garbės narius.<br /><br />JONAS<br />Įtraukė kaip kandidatą.<br /><br />DONATAS<br />Būsimas meras... <br /><br />JONAS<br />Jo... Tu vis dar krizėj?<br /><br />DONATAS<br />Kaip čia pasakius... Va, po poros savaičių bus mano mokyklos aštuoniasdešimtmetis.<br /><br />JONAS<br />...ir?<br /><br />DONATAS<br />Ir per kiekvieną tokį mokyklinį renginį tarp tavo klasės draugų būtinai atsiranda toks prasimušęs bibys, kuris atvažiuoja su nauja mašina, pasakoja apie savo prabangų keturių kambarių butą, atsiveža mergą, kaip du vandens lašai panašią į Ingą Paksaitę, ir visus iki gyvo kaulo užpisa...<br /><br />JONAS<br />Tai nenori tokio sutikti?<br /><br />DONATAS<br />Anaiptol. Reikalas tas, kad aš ir noriu būti tas bibys! O dabar nesu.<br /><br />Ir bet kas, ką pradedu daryti, arba nesiseka, arba jau po poros savaičių nerealiai užpisa... Nesuprantu aš šito gyvenimo etapo.<br /><br />JONAS<br />Jo... Bijau, kad čia ne ką tau tepadėsiu.<br /><br /><div align="left">Donatas žnegtelėjo į prie pulto esantį krėslą.<br /></div><br />DONATAS<br />Tiek to. Kas pas tave gero?<br /><br />JONAS<br />Savaitgalį supratau, kad noriu vesti.<br /><br />DONATAS<br />Vesti..? ...tu? Vesti?<br /><br />JONAS<br />Taip. Vesti.<br /><br />DONATAS<br />Kurią tavo gyvenimo dalį aš praleidau?<br /><br />JONAS<br />Tiesiog pasiilgau pikantiško sekso.<br /><br />DONATAS<br />...ir kaip tai susiję su vedybomis?<br /><br />JONAS<br />O tu kada bandei įsivaizduoti, kokį seksualinį pasitenkinimą patiria puritoniškas vyras, kuris visą – pabrėžiu – visą savo gyvenimą miega su ta pačia moterim?<br /><br />DONATAS<br />Mano tėvus ta idėja visai kabino... Bet tęsk.<br /><br />JONAS<br />Tai va, įsivaizduok: iki vedybų – absoliučiai jokio sekso. Ir staiga – paf – tu vedi savo mylimą mergaitę, apie kurią svajojai mažiausiai dešimtį metų. Staiga tau atsiveria visa naujų potyrių teritorija: dvidešimt metų mylėtis su ta pačia moterimi!<br /><br />Bet čia tik pradžia! Po trisdešimties prasideda tikroji palaima! Vis dar esi ištikimas, nežiūri pornūhos, myliesi tik būdamas viršuje, ta pačia poza, išjungęs šviesą, tik lovoje ir ne daugiau nei kartą per savaitę. Kartu net seksualu skusti bulves ir daryti valgyti! Ir kiekviena jūsų puritoniško gyvenimo akimirka yra persmelkta savyje užgniaužto geismo ir gėdos antspaudu...<br /><br />Dieve... aš jau dabar degu.<br /><br />DONATAS<br />Pala... Tai negi sakysi, kad vedybos irgi tam tikras fetišas?<br /><br />JONAS<br />Jaučiu, kad jo. Kažkur tarp urinofilijos ir sadomazochizmo.<br /></div><div class="blogger-post-footer"><img width='1' height='1' src='https://blogger.googleusercontent.com/tracker/8375566878689168781-7717742841743129972?l=johnnatch.blogspot.com' alt='' /></div>johnnatchhttp://www.blogger.com/profile/08345396407675666874noreply@blogger.com3tag:blogger.com,1999:blog-8375566878689168781.post-28751417622535521032007-03-15T23:33:00.000+02:002007-03-16T00:37:24.775+02:00<div align="justify"><strong>Star FM</strong><br />Pirmoji dalis<br /><strong>Katarsis</strong><br /><br />- Pasėdėk tiesiai prieš kamerą.<br />- Taip gerai?<br />- Super.<br />- Kaip apšvietimas? Tinka?<br />- Viskas super. Donatai, pasiruošęs?<br />- Žinoma. Jau galiu pradėt?<br />- Žiūrėk į „paklodę“. Kai „paklodė“ dings, galėsi. Ir žiūrėk tiesiai į kamerą kaip tarėmės. Gerai?<br />- OK.<br /><br />Laba diena. Mano vardas Donatas. Prieš porą savaičių man sukako dvidešimt penkeri. Sulaukus šitiek metų vyrams sakoma: pirmą kėlinį jau sužaidei. Visa kita – statistika: aikštelėje jis praleido penkias minutes, prametė du dvitaškius, atkovojo vieną kamuolį, iškrušo keturias moteris, triskart suklydo, dukart bandė gyventi kitaip ir šiaip… taškų nepelnė.<br /><br />Po dvidešimt penkto gimtadienio aš pradėjau suprasti, kad gyvenime man ima patikti maži dalykai, o dideli – nebe. Pavyzdžiui, kaip gera basomis liesti nelygų cemento paviršių, ant kurio prieš įėjimą į senelių namą kaime paklotas guminis takelis kojoms šluostytis. Arba kaip gera karštą vasaros dieną stovėti netoli purškiančio fontano ir jausti gaivią nuo jo sklindančios miglos vėsą.<br /><br />Su dideliais malonumais truputėlį sunkiau... Jų buvo. Senokai. Dažniausiai tai ilgai ir atsargiai kurtos svajonės. Nesiginu, kad skamba naiviai. Nieko nepadarysi… Šiaip siekti jų man visad buvo gerokai smagiau. Nes išsipildžius… (taip, kai kurios išsipildydavo!), tikrovėje viskas atrodė gerokai kitaip.<br /><br />Nuo vaikystės aš svajojau dirbti radijuje. Aš užaugau su radiju. Apie radiją mąsčiau imprescionistiškai. Pamenu, kaip likęs vienas namie, kai tėvai išeidavo į darbą, virtuvėje išjungdavau šviesą ir, kol pradėdavo aušti, klausydavausi žinių.<br /><br />Aš esu ta Lietuvos radijo karta. Kai pirmąkart grojo „Radio Ga Ga“, man buvo septyneri. Ir aš tai prisimenu! Septyneri metai... Argi ne puikus amžius turėti svajonę?<br /><br />Gyvenimas taip susiklostė, kad radijuje ir dirbu. Stotis vadinasi „Star FM“. Transliuoja ji Vilniuje ir Vilniaus regione. Ar jos kas klausosi – niekas nežino. Aš ir Jonas (su juo vedame laidą) šventai tikim, kad ne. Mūsų laida vadinasi kaip ir pati radijo stotis – „Star FM“ (čia tokia keista šefo užgaida). Ir ji net turi tam tikrą titulą – „pati klausomiausia Vilniaus mieste transliuojančios radijo stoties autorinė laida tarp 12-16 metų klausytojų“.<br /><br />Dieve...<br /><br />Jei Vilniuje atsidarė nauja picerija, spėkit, kas praneš pirmieji. Nauja paauglių rūbų parduotuvė? Maloniai prašom! Filmas? Žinoma!<br /><br />Tai va... Darbas radijuje būtų nuostabus, jei ne mūsų klausytojai...<br /><br />Jei atvirai, žinot, ką aš manau? Man dvidešimt penkeri. Gyvenime jaučiuosi kaip paveikslas, kabantis kolektyviniame sode. Niekaip savęs nerandu. Galiausiai, pradedu plikti. Ir maža to, dirbu šūdinoje radijo stotyje. Kai, rodos, būtų metas susitupėti, užsidirbti, nusiraminti, vesti, aš kasdien pasakoju pistas istorijas nepilnamečiams, kuriuos dar gilioje vaikystėje tėvai norėjo palikti prekybos centro žaidimų aikštelėje; kurių kambaryje šiandien yra kilimas, kompiuteris ir komplekto "Zunda" spinta.<br /><br />Ne, tikrai...<br /><br />Jei darbas iš beždžionės padarė žmogų, savo atveju jaučiu, kad yra atvirkščiai. Manote, man tai vis dar patinka? Kasdien eteryje malti tris valandas? Žinot tokį jausmą, kai kaskart maudydamasis vonioje jautiesi kaip Maratas? Aplink pasipila kraujas, vanduo tampa raudonas, tirštas ir klampus. Žinote? Tikiu, kad ne. O aš vien dėl šito šūdo prausiuos po dušu.<br /><br /></div><div class="blogger-post-footer"><img width='1' height='1' src='https://blogger.googleusercontent.com/tracker/8375566878689168781-2875141762253552103?l=johnnatch.blogspot.com' alt='' /></div>johnnatchhttp://www.blogger.com/profile/08345396407675666874noreply@blogger.com4tag:blogger.com,1999:blog-8375566878689168781.post-57630193023364368392007-03-13T21:58:00.000+02:002007-03-14T10:05:41.160+02:00<div align="justify"><i>Skiriama visiems radijo žmonėms</i>.<br /><br /><i>Woody Allen. Radio Days.</i> Penktasis ano amžiaus dešimtmetis. Auksinės radijo dienos.<br /><br />Šiame Alleno filme nostalgiškai prisimenamas didelės ir bemaž laimingos šeimos gyvenimo penktajame dešimtmetyje idilė. Kiekvieną vakarą jie susirinkdavo prie svetainės kampe pūpsančio radijo imtuvo. Tuomet radijas pranešdavo naujienas. Radijas dainavo. Radijas į svetainę nelyginant ant delno atnešdavo visą pasaulį.<br /><br />Woodis Allenas yra genijus. Dėl daugelio priežasčių. Radijo dienose visus personažus jis pavertė marionetėmis. Ne, ne tokiomis, kurias už virvučių tampo korporacijų ir totalitarinio pasaulio magnatai!<br /><br />Filmo personažus lyg lėlininkas valdo radijas.<br /><br />Veikėjai tampa savo mylimų radijo vaidinimų gerbėjais bei kas vakarą grojančių dainų melomanais. Ir visas siužetas, džiaugsmai, rūpesčiai, vargai ir nuotykiai sukasi vien apie didžiąją dėžę. Radiją.<br /><br />Sakau Jums, Woodis Allenas – išties protingas žmogus! Jis puikiai suprato tikrąją radijo galią. Protingi žmonės ją supranta gan greit.<br /><br />Pavyzdžiui, britams, jog susizgribtų, kokia yra naujai išrastos medijos – radijo – galia, pakako kelerių metų (pradėjusi veikti 1922, British Broadcasting Corporation netrukus buvo nacionalizuota ir tapo mums pažįstama BBC). O šalia Britanijos krantų septintajame ir aštuntajame dešimtmečiuose plaukiojusias piratines radijo stotis britai mena su didžiule nostalgija. Tai buvo jų radijo dienos.<br /><br />Mes irgi turėjome savas „radijo dienas“. Gal net keletą metų. Jos prasidėjo sulig Queen „Radio Ga Ga“ 1989 gruodžio 31 dieną, o kada baigėsi – niekas nežino.<br /><br />O gal tos dienos nesibaigė? Galbūt jas nostalgiškai prisimenu tik aš? Gal aš vis dar įkalintas radijo žavesio ir galios? Arba pats renkuosi būti radijo įkaitu?<br /><br />Kartais susimąstau – dievaži, visi esame įkaitai. Nebūtinai radijo. Visų medijų. Politikos. Gėrio. Grožio. Džiaugsmo. Švelnumo. Socialinio statuso. Draugų. Pažįstamų. Alkoholio. Mylimos krepšinio komandos. Narkotikų. Bažnyčios. Moterų. Meilužių. Brangių automobilių. Korporacijų. Gašlių minčių…<br /><br />Aš netikiu žmogaus savasties savarankiškumu. Esame aktoriai ir pašėlusiai pykstame, kai kas remia prie sienos tai pripažinti.<br /><br />Todėl ir noriu pristatyti Jums savo radijo marionetes.<br /><br />„Star FM“ žmonės – įkalinti radijo siunčiamose bangose. Visas jų gyvenimas sukasi vien aplink radiją. Herojai (kokie čia herojai..!) nėra savarankiškos asmenybės, o tik tariamo savarankiškumo griaučiai. Jie tik aktoriai radijo vaidinime. Kiekvienas yra taip giliai įnikęs į savo dvasinį bei socialinį vaidmenį, jog jau seniai pamiršo, kas iš tikrųjų yra. Jie atsiribojo nuo savo asmenybės pliuralizmo. Jie negali pasaulio vertinti kitaip, negali pasikeisti, nes patys ligi galo yra vienpoliai. Jei kuris sarkastiškas – visiems ir kiekvienam; jei nusivylęs gyvenimu – nežmoniškai depresyvus ir suicidiškas.<br /><br />Todėl ir „Star FM“ formatas panašus į gyvenimo - tariamo realybės šou - scenarijų. Vienuose epizoduose veikėjai savo jausmus dėsto prieš įsivaizduojamą kamerą, antruose pateikiami laidų įrašai ir skaitytojų laiškai, o trečiuose personažai tiesiog vaidina savo gyvenimo teatro scenas.<br /><br />Pasakotojas šioje istorijoje neegzistuoja. Jis nevertina ir neteisia. Tiesą sakant, jis tapo bejėgis. Aktoriai taip gerai išmoko vaidinti savo gyvenimus, jog režisierių pavertė jų metraštininkų ir galiausiai pasiuntė patį velniop.<br /><br />Et... Tiek jau to – tegu gyvena! Man belieka džiaugtis tuo, kad įkaitas – dar ne vergas. Ir nors bijo savo įkalintojo, bet kažkur giliai viduje dar labiau bijo laisvės. Nes tada pats taps visiškai atsakingas už savo gyvenimą. Ir niekas šalia nepasakys STOP.<br /><br />O radijas? Tikiu, kad jis gyvuos amžinai.<br /><br />Juk amžiais bus vienišų žmonių, kuriems reikės ne suvaidintos realybės, o švelnaus balso. Kuriems reikės ne scenaristų sukalto teksto, o nuoširdumo. Ne akinamo ekranų dilgčiojimo, o eterio ramybės prieglaudos. Kur visad ramu ir gera.<br /><br />Ir tada JIS ateis į pagalbą...<br /></div><div class="blogger-post-footer"><img width='1' height='1' src='https://blogger.googleusercontent.com/tracker/8375566878689168781-5763019302336436839?l=johnnatch.blogspot.com' alt='' /></div>johnnatchhttp://www.blogger.com/profile/08345396407675666874noreply@blogger.com6